kinas.info
Filmų duomenų bazė Aktorių duomenų bazė Režisierių duomenų bazė
Ieškoti kinas.info paieškoje Ieškoti svetainėje www.kinas.info su "Google"
Ieškoti kinas.info paieškoje Ieškoti svetainėje www.kinas.info su "Google"
Visų Lietuvoje rodomų filmų tikslus seansų laikas
Naujienos iš kino pasaulio
Artimiausių premjerų tvarkaraštis
KINAS.INFO bendradarbių filmų recenzijos
Naujausių DVD apžvalga
Geriausi filmai, aktoriai ir režisieriai
KINAS.INFO konkursuose laimėkite prizus!
Diskutuokite KINAS.INFO klube
 
 
Sinefilo kinas
 
2018-04-12
Kino Pavasaris 2018: „Tyli naktis“
2018-04-09
Kino Pavasaris 2018: Likimas – mano meilė
2018-04-07
Interviu su „Kino pavasario“ svečiu, režisieriumi Sean`u Bakeriu. 2 dalis: „Floridos projektas“
2018-04-01
Kino Pavasaris 2018: Labiau įsiminę festivalio filmai
2018-03-31
23-iojo „Kino pavasario“ apdovanojimų ceremonijoje paskelbti geriausi Lietuvos kino aktoriai bei festivalio filmai
2018-03-28
„Kino pavasaris“ tęsiasi Vilniuje ir Kaune: papildomi populiariausių filmų seansai
2018-03-26
Sean Baker-režisierius ir sinefilas, kurį seka 12000 skaitytojų
2018-03-24
Lietuviškų muzikinių klipų konkurse triumfavo grupė „Wolfsome“ ir režisierius Justas Ramanauskas
2018-03-19
Lietuvių filmų savaitgalis „Kino pavasaryje“
2018-03-19
Interviu su visoje Lietuvoje festivalį atidariusio filmo „Sūnaus globa“ režisieriumi ir pagrindine aktore
Visi "Sinefilo kino" straipsniai
  

„Kino pavasaris“: Sergejus Loznica, Margarethe Tiesel ir kiti

Šiemet „Kino pavasaris“ pristatė nemažai užsienio svečių. Aš norėčiau išskirti dvejus, tiesiogiai susijusius su festivalyje rodomais tikrai įdomiais filmais.

Pirmasis – režisierius Sergejus Loznica. Jis yra matematikas pagal išsilavinimą. Į Rusijos tikrovę žvelgia iš šalies. Gimęs Baltarusijoje, vadinamas ukrainiečiu, kuriantis apie Rusiją, bet pastoviai gyvenantis Vokietijoje. Todėl jo filmams būdingas labai logiškas mąstymas be slavams būdingų pernelyg karštakošiškų emocijų.

Pagrindiniu Loznicos privalumu aš  įvardinčiau gebėjimą į seną sovietinę istoriją ir tikrovę pažvelgti blaiviai mąstančio analitiko akimis. Tokio, kuris pirmiausia ieško priešo savo viduje, o ne išorėje(!), kas būdinga, deja, Rusijos kinematografininkams ir žiūrovams. Režisierius negailestingai parodė baladę apie postsovietinę realybę savo pirmame vaidybiniame filme „Mano laimė“, kurio herojus kiekviename žingsnyje patiria nemotyvuotą prievartą.

Antras jo filmas „Rūke“, rodomas „Kino pavasaryje“, formaliai pasakoja 1942 metų istoriją, nutikusią okupuotoje Baltarusijoje. Filmas sukurtas pagal puikaus baltarusių rašytojo V.Bykovo apysaką. Abu šie vaidybiniai  Sergejaus Loznicos filmai buvo rodomi pagrindiniame konkurse. Abu su dokumentinio kino meistrui būdingu tikslumu atkuria skausmingą sovietinio gyvenimo autentiką. Režisierius ypač puikiai parenka tipažus. Jo paties rašyti arba perrašyti dialogai yra puikūs. Bet žanrą režisierius naudoja tik apibendrintoms egzistencijos, moralinio pasirinkimo problemoms.

Pats Sergejus Loznica po seanso „Kino pavasaryje“ sakė: "Aš pasirinkau istoriją apie karą, bet nekalbu apie karinius veiksmus. Manęs nedomina tai, ką matome fronte. Mane domina moralinio pasirinkimo problema. Kai gyvenau Sovietų Sajungoje, nuo vieno pasirinkimo galėjo priklausyti visas tolesnis gyvenimas.“

Iki artesnio idealiam reginio S.Loznicos filmams ir ypač „Rūke“ man atrodo trūksta įdomesnio archetipo. Tarkim, panašaus turinio sovietinis Larisos Šepitko filmas pagal tą patį V.Bykovą „Pakilimas“ kareivio ir išdaviko istoriją pateikė, kaip Kristaus ir Judo, nukryžiavimo situaciją. Todėl aname filme pakako dramatizmo. O nežiūrint blogos pabaigos, žiūrovas gavo vidinę satisfakciją. Juk visi žinome, kad po savo kančių Kristus atgimė.

S. Loznicos abu filmai baigiasi blogai. Vieno išvada tokia, kad reikia šaudyti visus ir žūti pačiam („Mano laimė“). Filmo „Rūke“ finalinė išvada - savižudybė. Suprantu visą geležinę Loznicos filmo logiką. Ji, kaip ir pats filmas, beveik neturi klaidų. Bet visi mes esame žmonės. Mums norisi kino salėje gauti nors šiokios tokios vidinės satisfakcijos. Kitaip, mes liekam lyg kažko negavę. Toks jausmas nepalieka po Loznicos filmų.

Nežiūrint nieko, labai džiaugiuosi, kad šiemet „Kino Pavasaris“ pakvietė Loznicą į Vilnių ir surengė galimybę visiems pabendrauti gyvai su šiuo tikrai pirmo ryškumo autoriumi ir intelektualia asmenybe. Tai įvykis.

„Kino pavasaryje“ buvo ir tebėra daug užsienio svečių, bet žiūrovus ypač domina garsių filmų režisieriai ir aktoriai.



„Kino pavasarį“ aplankė garsi austrų aktorėMargarethe Tiesel. Ji suvaidino festivalyje rodomoje režisieriaus Ulricho Seidlo trilogijoje „Rojus“ .

Festivalis neįmanomas be provokacinių ir avangardinių filmų, kurie ieško skandalų ir naujų kreipimosi būdų į žiūrovą. Jeigu kalbame apie radikalias kino kalbas, jų šiemet atrasime ir meksikiečio Carlos Reygadas filme „Po tamsos - šviesa“. Šį filmą išvis kinu vadinti sunku. Gal tai jau kitokio meno preliudija?

O labiau tradicine kalba, bet naujas bangas tarptautiniuose festivaliuose keliantis austras Ulrichas Seidlas keičia vis akademiškesnį tėvynainį Michaelį Hanekę. Nauja austrų kino įdomybė Ulrichas Seidlas pirmą trilogijos filmą parodė Kanuose, antrą Venecijoje, trečią Berlyne. „Kino pavasaris“ rodo visus tris filmus specialiuose seansuose. Ir tai vieni iš geriausių kino kūrinių pastarųjų metų Europos kino gyvenime.

Pirmas filmas „Rojus: meilė“ pasakoja apie sekso turizmą. Dažniausiai jį praktikuoja vyrai. Bet neatsisako ir pagyvenusios rubensiškos penkiasdešimtmetės vakarietės. Ypač Afrikoje, kur jų laukia raumeningi juodukai. Režisieriui nėra nieko švento. Pirmame filme jis juokiasi iš visų ir visko. Antroji trilogijos dalis „Rojus: Tikėjimas“ tikra ta žodžio prasme sudrebino Venecijos kino festivalį. Katalikai protestavo prieš filme rodomą nukryžiavimo vaizdavimą vardan sekso. Kur kas mažiau skandalo trečioje trilogijos dalyje „Rojus: Viltis“.

Skandalai ir kontraversiškos temos autoriui rūpi ne tik dėl noro provokuoti ramiam seansui nusiteikusią publiką. Jis sažiningai ir atvirai rodo gyvenimą. Pirmoje trilogijos dalyje austrės Anos Marijos sesuo važiuoja į egzotiškas šalis ir suranda ten žemišką meilę. Seksą, jei norite. Antroje dalyje rodoma Ana Marija yra kitoks žmogus. Ji myli Jėzų Kristų. Jos meilė perauga į fizinį potraukį, kas atrodo natūralu. Taip ir gimė skandalinga scena su masturbacija prieš nukryžiuotąjį.

Pats autorius sako: „Visa trilogija pasakoja apie meilę. Meilę geriausiai įkūnija moteris. Tiksliau jos kūnas. Ir jis nebūtinai turi būti grakštus. Juk visuomenė su pasimėgavimu tunka. Todėl negalime reikalauti, kad mano filmų herojės būtų manekenės. Man labai svarbus ir žmogaus laisvės klausimas, susijęs su seksu ir tikėjimu. Laisvės jausmu paremtas žmogaus orumas. Bet šiandien dauguma žmonių negali jausti šio jausmo. Kapitalizmo visuomenė žada laisvę, bet iš tikro jokios laisvės nėra. Yra masių tironija, politika ir ekonomika. Šiuolaikinę visuomenę sudaro nelaisvi žmonės.“

„Kino pavasario“ viešnia Margarethe Tiesel puikiai ir drąsiai suvaidino pirmame trilogijos filme „Rojus: meilė“. Mano galva, geriausiame iš trijų filmų. Ji pati puikiai atsovauja Vakarietiškų aktorių profesionalizmui, universalumui. Jie nebijo savo darbe pasirodyti netobuli ir džiaugiasi, kai yra pasiekiamas bendras geras rezultatas. Įdomus filmas.

2013-03-25, Marijus Kulvietis
tpl/center/comments.tpltpl/center/comment.tpl
 
Vardas:
Slaptažodis:
prisiminkite mane
 
 
 
  
  1. 
 
169 107
  2. 
 
46 792
  3. 
 
24 870
  4. 
 
24 343
  5. 
 
21 493
Pelningiausių savaitgalio filmų TOP-20
 
Šiandien gimtadienius švenčia 30 asmenys:
Jon Favreau (52 m.)
Joy Bryant (42 m.)



Sužinokite daugiau apie KINAS.INFO projektą Susipažinkite su KINAS.INFO darbuotojais Dirbk kartu su KINAS.INFO Reklama KINAS.INFO portale KINAS.INFO kontaktai Privatumo sąlygos, apsiribojimas nuo teisinės atsakomybės